Vairavimo mokykla „Blyksta“

 

 

AKTUALU BESIMOKANTIEMS

GREITĖJIMO IR LĖTĖJIMO JUOSTOS
 

     Jūsų įsiliejimas į eismą kitiems gali atrodyti kaip noras būti gudresniam. Vairuotojo kasdienybėje greitėjimo ir lėtėjimo juostos yra neišvengiamos, tad dažnai net nesusimąstome, kuo ši kelio atkarpa yra ypatinga. Čia svarbiausia dairymasis, tinkamas greitis bei geras turimos kelio atkarpos išnaudojimas. Dar svarbiau – netrukdyti kitiems eismo dalyviams.
    Kai važiuodami greitėjimo juosta bandote įsilieti į eismo srautą, visada praleiskite keliu jau važiuojančias transporto priemones. Jei reikia, išnaudokite visą greitėjimo juostos atkarpą – tolygiai didinkite greitį tam, kad išvažiuojant iš jos jau būtų pasiektas eismo srauto greitis.
     „Įsiliejant į transporto srautą svarbu netrukdyti kitiems vairuotojams ir tai daryti tik tuomet, kai pasieksite srautą atitinkantį greitį. Kitu atveju jūs tapsite kliūtimi, dėl kurios kiti vairuotojai bus priversti stabdyti. Deja, praktikoje dažnai pasitaiko, jog vairuotojai į srautą įsilieja nepasiekę reikiamo greičio. Neretai net nesuvokia, kad tokiu būdu trukdo kitiems“, – teigia „Regitros“ generalinio direktoriaus pavaduotojas Saulius Šuminas.


     Kartais nutinka taip, kad greitėjimo juostos ilgio nepakanka vairuotojui pasiekti reikalingą greitį. Taip gali nutikti dėl jos gale esančios kliūties arba dėl pernelyg intensyvaus eismo. Tokiu atveju į kelią reikia įvažiuoti mažesniu greičiu nei juda visas transporto srautas arba sustoti greitėjimo juostos pabaigoje ir palaukti tinkamo įvažiavimo momento. Tuomet stengtis kiek galima greičiau pasiekti greitį, kuriuo juda kiti vairuotojai.
     „Įsiliejant į jau vykstantį eismą, reikia laikytis principo – netrukdyti ir laiku pranešti apie savo veiksmus. Netinkamai numatyti ir suponuoti mūsų veiksmai gali sunervinti kitus vairuotojus, ypač jei jie mano, kad netinkamas mūsų manevras yra tyčinis, t. y. kiti vairuotojai pyksta, galvodami, kad mes įsiliedami į eismą norime būti gudresni už juos. Paprasčiau tariant, siekdami greičiau nuvažiuoti į paskirties vietą, „užlendame“ sraute. Supykdyti vairuotojai gali pasielgti ne pagal Kelių eismo taisykles“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Psichologijos katedros docentė dr. Laura Šeibokaitė.

     Kalbant apie lėtėjimo juostą, svarbu žinoti, kad į ją reikia įvažiuoti tokiu greičiu, kokiu buvo važiuojama tiesiu keliu. Posūkį reikia pradėti rodyti laiku, kai iki lėtėjimo juostos lieka dar apie 300 metrų. O jį išjungti galima maždaug toje vietoje, kur lėtėjimo juosta atskirta ištisine linija nuo tiesaus kelio.


      Taip pat egzistuoja lėtėjimo ir greitėjimo juostų, kurios eina kartu. Tai iš esmės viena juosta, kuria naudojasi tiek norintys įvažiuoti į kelią, tiek iš jo išvažiuoti. Čia reikalingas papildomas vairuotojo dėmesingumas.

     „Tais atvejais, kai greitėjimo ir lėtėjimo juosta yra bendra, tinkamo manevro pasirinkimas priklausys nuo esančios situacijos eisme. Pavyzdžiui, transporto priemonių padėtis kelyje „padiktuos“ greičio pasirinkimą. Taip pat daug kas priklausys nuo to, kas turi pirmumo teisę: ar tas, kuris nori įsilieti į srautą, ar tas, kuris nori įvažiuoti į lėtėjimo juostą. Tiek pirmu, tiek antru atveju vairuotojui svarbiausias turi būti saugumas“, – teigia S. Šuminas.

Siužetą, skirtą greitėjimui ir lėtėjimui, galite rasti ČIA.

VĮ „Regitra“ informacija

PAVOJINGA SITUACIJA PASIRODŽIUS PĖSČIAJAM
 

     Pėstieji – tai gausiausi eismo dalyviai. Jų požiūris į kelių eismo taisykles priklauso nuo bendro etinio ir kultūrinio asmenybės brandumo. Kelyje jų elgesys toks, koks ir darbe ar buityje. Elgesio normų ir kelių eismo taisyklių nepaisymas priveda prie skaudžių nelaimių keliuose. Automobilio susidūrimas su pėsčiuoju gan dažnai baigiasi pastarojo mirtimi.
     Vairuotojo veiksmų tikslumas labai priklauso nuo jo reakcijos laiko ir gebėjimo numatyti pėsčiojo elgesį. Autoįvykio pavojus dažniausiai kyla netikėtai, tad vairuotojas turi reaguoti staigiai. Reakcijos trukmę lemia jutimo organų, atminties ir mąstymo procesų savybės, judesio funkcijų greitis, amžius ir kt. Vyresniems kaip 50 metų vairuotojams būdingas reakcijos ilgėjimas. Maža vairuotojo reakcijos trukmė didina eismo saugumą. Vairuotojui į pavojingą situaciją sureagavus laiku būtų išvengta apie 17% užvažiavimų.
     Apie 80% užvažiavimų įvyksta pėstiesiems kertant kelio važiuojamąją dalį, nes jie ją kerta nebūtinai stačiu kampu. Tyrimai rodo, kad 16% pėsčiųjų eina per kelio važiuojamąją dalį smailiu kampu. Jei vairuotojas pavojingose situacijose sugebėtų įvertinti pėsčiojo judėjimo kryptį, tai galėtų turėti įtakos jo reakcijai ir galbūt pavyktų šio įvykio išvengti. Mažiausias tikimybė užvažiuoti ant einančio per gatvę pėsčiojo yra manevravimas į kairę, kai pėsčiasis apvažiuojamas iš priekio. Bėgantį pėsčiąjį reikia praleisti stabdant arba bandant apvažiuoti jį iš užnugario, manevruojant į dešinę.
     Gyventojai virš 60 metų net du kartus dažniau patenka į šiuos eismo įvykius nei jaunesni.

Parengta pagal dr. O. Lukoševičienės tekstą

GESINTUVAI
 

     Kelių eismo taisyklės draudžia eksploatuoti transporto priemones, jeigu jose nėra gesintuvo. Gesintuvą reikia laikyti toje vietoje, kurią yra numačiusi transporto priemones gaminanti gamykla. Jeigu tokia vieta nenumatyta, gesintuvą patartina laikyti lengvai pasiekiamoje vietoje. Laikyti gesintuvą automobilio bagažinėje draudžiama. Šiuo metu yra sukurta daug gesiklių: tai skystosios ir biriosios gesinamosios medžiagos, gesinamosios dujos ir gesinamieji audiniai.
     Skystosios medžiagos dažniausiai yra vanduo ir gesinamosios putos. Gesinamosios putos gali būti cheminės ir mechaninės. Gesintuvuose susimaišius sieros rūgščiai su natrio hidrokarbonatu (šarmu), vyksta reakcija ir susidaro cheminės putos. Mechaninės putos susidaro generatoriuose ir švirkštuose. Siurblys maišo vandeni su putokšliu ir mišinys generatoriuje pavirsta putomis. Putos izoliuoja deguonį nuo degimo zonos, o orą atskiedžia anglies dioksidu. Putos netinka elektros įrangai su įtampa gesinti.

     Gesinamosios dujos gali būti: anglies dioksidas, vandens garai, azotas, chladonai. Dujos lėtina degimo reakciją ir sumažina gaisro temperatūrą. Anglies dioksidas, suslėgtas iki 60 barų, laikomas plieniniuose balionuose - gesintuvuose. Atsukus ventilį, susidaro dujų ir sniego srovė. Ji nelaidi elektrai, galima gesinti elektros įrangą su įtampa. Vandens garai mažina deguonies kiekį ore ir sulėtina degimą. Chladonų gesinamosios dujos veikia cheminiu principu. Jų mažai pakanka įvairioms medžiagoms gesinti. Pastebėta, jog chladonai ardo ozono sluoksnį ir juos dabar vartoti uždrausta. Uždarose patalpose vartojamos inertinės gesinamosios dujos, kaip antai azotas, argonas ir helis.Biriosios gesinamosios medžiagos gana gerai uždegimo šaltinį izoliuoja nuo degimo zonos. Tam tinka smėlis, juodžemis, gesinamieji milteliai ir kt. Milteliai, patekę į degimo zoną, užsidegimo šaltinį atskiria nuo degiojo mišinio.
     Turime įsisąmoninti, jog gerai veikiantį gesintuvą reikia turėti ne tik tikrinančiam pareigūnui parodyti. Užsidegus automobiliui, privalote:

1. Nedelsiant sustoti ir išjungti variklį, neužrakinant vairo;

2. Kuo skubiau skambinti 112, nurodyti kuo tikslesnę įvykio vietą;

3. Imtis gesinimo veiksmų.

Kelių eismo taisyklės nurodo:

231. Eisme dalyvaujančioje motorinėje transporto priemonėje (išskyrus mopedą, motociklą be priekabos), traktoriuje, savaeigėje mašinoje turi būti avarinio sustojimo ženklas ir tiek gesintuvų ir pirmosios pagalbos rinkinių, kiek nustato techniniai motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai. Kiekvienoje eisme dalyvaujančioje motorinėje transporto priemonėje, traktoriuje, savaeigėje mašinoje turi būti ryškiaspalvė liemenė su šviesą atspindinčiais elementais.

Lengvajame automobilyje turi būti ne mažesnės kaip 1 kg talpos gesintuvas, jo galiojimo data turi būti nepasibaigusi.

Video siužetas, kaip gesinti automobilį, ČIA.

AKVAPLANAVIMAS
 

     Kiekvienam vairuotojui yra tekę atsidurti nemalonioje situacijoje, kada įvažiavus į balą praslysta automobilio ratai ir mašiną sumėto. Šis nemalonus reiškinys yra vadinamas akvaplanavimu. Jo esmė yra ta, kad tarp ratų ir kelio dangos susidaro didesnis vandens sluoksnis ir jis nespėja išbėgti pro protektoriaus kanalus. Ant šios susidariusios vandens plėvelės praslysta ratai ir atrodo, kad važiuotum ledu.
   Labiau patyręs vairuotojas pavojingus kelio ruožus pamato iš tolo. Jeigu drėgname asfalte atsispindi aplink esantys daiktai, medžiai ar dangus, lauk nemalonios staigmenos. Dar vienas pavojaus pranašas yra priekyje važiuojantis ir savo pėdsakų nepaliekantis automobilis. Šie požymiai jums praneša, kad reikia mažinti greitį.
     Ar jūsų mašina slidinės balose, priklauso nuo keleto veiksnių. Lemiamas yra automobilio greitis. Važiuodami 80 km/h greičiu vargu ar rizikuojate pačiuožinėti ant vandens. Tačiau susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, automobilį gali sumėtyti ir važiuojant perpus lėčiau. Antra aplinkybė – vandens sluoksnio storis ar balos gylis. Kuo ji gilesnė, tuo didesnė tikimybė, kad mašinos ratai atsiplėš nuo kelio paviršiaus. Trečia – padangų protektoriaus gylis, jų slėgis, ratų reguliavimas. Ketvirta – akvaplanavimo pasekmės priklauso ir nuo kelio kokybės. Geriausias būdas išvengti šio nemalonaus reiškinio – laiku sumažinti greitį. Stenkitės, jeigu tai įmanoma, apvažiuoti didesnes balas. Jeigu nepavyksta to padaryti, vandeniu važiuokite lėtai. Padangos turi būti kokybiškos ir tinkamai pripūstos. Kokybiškos lietaus padangos turi vadinamuosius evakuacinius kanalus, kurie efektyviai išmeta vandenį ir automobilis patikimai važiuoja kelio danga. Konstruktoriai jau sukūrė specialią elektroninę sistemą, nustatančią vandens sluoksnio storį ir įspėjančią apie pavojų. Tačiau ši sistema kol kas yra tik eksperimentinė ir sumontuota vos keliuose brangiuose automobiliuose.
     Prieš įvažiuodami į balą iš anksto įjunkite valytuvus, kad aptaškius priekinį stiklą netektų važiuoti aklai. Sumėčius reikia atleisti akceleratoriaus paminą, stengtis stabilizuoti automobilio padėtį, ištiesinti ratus, nesukioti vairo, staigiai nestabdyti ir nemanevruoti. Mažiau patyrę vairuotojai tokiose situacijose suka vairą užmetimo pusėn, stengiasi išlyginti mašiną. To daryti neverta, mat automobilis ir taip pakibęs vandenyje, tereikia ratams užsikabinti už kietos kelio dangos ir mašina staigiai nuslys į priešingą pusę. Ir jeigu vairuotojas nesureaguos, automobilis gali apsiversti.
     Važiuojant vandeniu laisvas vairo judėjimas tampa neprognozuojamas, o nepatyrusiam vairuotojui – netikėtas ir gana stiprus. Būtina abiem rankom stipriai laikyti vairą ir jo nesukioti. Stabdyti reikia taip pat itin atsargiai, trumpais paminos spustelėjimais, dar geriau – „stabdyti varikliu“, o automobiliui išvažiavus iš balos nepamiršti išdžiovinti stabdžių. Tai atliekama kelissyk lengvai paspaudus stabdžių paminą.

KELIŲ EISMO NELAIMIŲ PRIEŽASTYS
 

Kelių eismo nelaimių priežastys labai įvairios, tačiau galima iškirti tris pagrindines:

1. Eismo dalyvis (žmogiškasis faktorius);
2. Transporto priemonė;
3. Kelias ir jį supanti aplinka.

Dėl žmogaus klaidos įvyksta daugiausiai avarijų – 90%, dėl kelio būklės – 3%, dėl transporto priemonių – 2%. Geras vairuotojas, tai gerai vairavimui pasirengęs žmogus, brandaus amžiaus, geros sveikatos, turėjęs gerą instruktorių, vairuojantis ramiai, nepiktnaudžiaujantis alkoholiniais gėrimais, išmanantis kelių eismo taisykles ir nuolat atnaujinantis savo žinias. Jis laikosi trijų gero vairavimo principų:

1. niekada neskuba;

2. kelyje visada yra optimalioje vietoje;

3. nedaro jokių netikėtų, staigių manevrų.

Išskiriamos trys psichofizinių savybių, lemiančių vairuotojų darbo sėkmę, grupės:

1. savybės, užtikrinančios galimybę išmokti valdyti automobilį, jį vairuoti paprasčiausiose eismo sąlygose. Tai: normalus regėjimas, klausa, atmintis, sugebėjimas atlikti tikslius koordinuotus judesius, sugebėjimas teisingai įvertinti erdvinius objektus, įvertinti atstumą ir jo pasikeitimą objektui judant. Nepakankamas bet kurios iš šių savybių išsivystymas yra pavojingas eismo situacijose, nes jas kompensuoti gana sunku;

2. savybės, susijusios su automobilio vairavimu sudėtingomis eismo sąlygomis. Tai ne tiek specifinės savybės, kiek įprastų, būdingų visiems žmonėms savybių pasireiškimo greitis. Ypač svarbu: sugebėti greitai ir tiksliai reaguoti netikėtose, kritinėse situacijose;  

3. savybės, kuriomis pasižymi geri vairuotojai: sugebėjimas keisti savo reakcijas ir reguliuoti veiksmus, keičiantis situacijai. Tik tam tikrų sugebėjimų ir ilgų treniruočių bei patyrimo dėka įgyjamas tas vairuotojo psichinės veiklos plastiškumas, kurio dėka galima sąmoningai kontroliuoti greitus ir automobilizuotus veiksmus, elgtis taip, kaip reikalauja susiklosčiusi eismo situacija.

Vairuojant svarbu ne tiek reakcijos laikas, kiek sugebėjimas valdyti savo reakcijas, jas pagreitinti ar sulėtinti, atsižvelgiant į aplinkybes. Svarbi vairuotojo savybė – sugebėjimas numatyti, kaip būtent toliau klostysis eismo situacija. Be to, saugus vairavimas priklauso ne tiek nuo tam tikrų sugebėjimų, įgūdžių, kiek nuo šių įgūdžių patvarumo kritinėse, pavojingose situacijose. Čia ypač svarbu – vairuotojo atsparumas emociniam stresui, kuris yra pagrindinis veiksnys, kylantis kritinėse situacijose ir dezorganizuojantis vairuotojo veiklą.

Pradedantys vairuotojai pasižymi keletu savybių kurios juos skiria nuo įgudusių:

1. pradedančių vairuotojų suvokimas yra labai apribotas. Jie visą dėmesį sutelkia į kelią tiesiai priešais mašiną ir todėl gali nepastebėti kliūčių kelyje. Be to, pradedančiųjų vairuotojų reakcijos laikas kelyje yra pailgėjęs, nes naujokas turi sąmoningai įvertinti ir atlikti daugelį dalykų, ką patyręs vairuotojas daro automatiškai;

2. jauni vairuotojai yra linkę pervertinti savo sugebėjimus vairuoti automobilį. Ne vienas tyrimas parodė, kad jauni vairuotojai, ypatingai vyrai, mano, kad jie geresni negu vidutiniai vairuotojai. Vairuotojo pasitikėjimas savo įgūdžiais pasekmėmis tampa pavojaus nuvertinimas ir padidintas rizikavimas;

3. jauni vairuotojai ne tik patys rizikingai važiuoja, bet ir sudaro pavojų kitiems eismo dalyviams. Tai galima būtų paaiškinti patirties trūkumu, nesugebėjimu pastebėti pavojų, numatyti jį, neryžtingumu, priimant sprendimus ir atliekant tam tikrus veiksmus.

Nors jauni žmonės, pradedantys vairuoti sudaro tik 20% visų autoavarijų, jų mirčių skaičius avarijose yra dvigubai didesnis už 30–35 m. Tokio amžiaus vairuotojai yra linkę naudoti automobilį kaip saviraiškos priemonę, juo pasipuikuoti. Be to, kai kurie jauni vairuotojai pasižymi tokiomis asmeninėmis savybėmis, kurių pasireiškimas kelyje labai nepageidautinas ir pavojingas. Tai – polinkis rizikuoti, noras “pasirodyti”, nesugebėjimas valdyti impulsyvumą, agresyvumą, suvokti savo pavojingo elgesio pasekmių. Atminkime, kad keliu važiuoja ne automobiliai – važiuoja žmonės, kurie vairuoja tuos automobilius. Tie žmonės – mūsų partneriai, bendradarbiai, dirbantys tame pačiame kelyje – su savo gyvenimais, rūpesčiais, džiaugsmais, nemalonumais. Padėkime vieni kitiems, kelyje daugiau bendraukime, o ne lenktyniaukime.

Daugiau informacijos ČIA.

AKLOJI ZONA

     Pagrindinis pavojus, kylantis persirikiuojant, - galimybė nepastebėti „aklojoje zonoje“ esančio automobilio ir susidurti su juo. Klasikinis pavyzdys - gretima juosta šiek tiek atsilikęs rieda automobilis, kuris per galinio vaizdo veidrodėlį nematomas pirma važiuojančios mašinos vairuotojui. Jį išvysti galima tik pro kairiųjų užpakalinių durelių langą. Bet ar visada persirikiuodami pasižiūrite pro jį? Būtina nuolat žvilgčioti į galinio vaizdo veidrodėlį ir atkreipti dėmesį į automobilius, kurie važiuoja jums iš paskos. Jeigu automobilis dingo jums iš akiračio – nepatingėkite atsigręžti ir patikrinti situaciją.
     Mašinos galima nepastebėti ir persirikiuojant per dvi ar tris eismo juostas. Persirikiuodami tam tikru kampu jūs matote tik situaciją gretimoje juostoje. Reikėtų išskaidyti manevrą į keletą dalių: iš pradžių persirikiuokite į vieną eilę, tada išlyginkite automobilį, kad jis tiesiai važiuotų, paskui įsitikinkite, jog niekam netrukdote, ir vėl persirikiuokite. Persirikiuojant svarbi dar viena detalė: kai važiuojate savo eismo juosta, jums reikia laikytis tik saugaus atstumo nuo priekyje riedančio automobilio, o jei rengiatės persirikiuoti, privalote atkreipti dėmesį į kitus atstumus, nes jų yra tiek, kiek mašinų važiuoja ta pačia ar gretima eismo juosta. Ir kiekvienu atveju būtina garantuoti saugų eismą.

PRAKTIKOS EGZAMINO APIMTIS IR TURINYS VĮ „REGITRA“
 

1. Praktikos egzamino metu turi būti patikrinta, kaip egzaminuojamasis sugeba surasti, valdyti/sureguliuoti egzaminuotojo nurodytus transporto priemonės (toliau – TP) valdymo įtaisus/įrangą arba patikrinti jų būklę ir pasirengti saugiai važiuoti (išskyrus T kategorijos TP):

1.2. B1 ir B kategorijų TP:
1.2.1. atsitiktinumo principu pateikiamos trys užduotys (klausimai) iš šių temų:
1.2.1.1. ratai: padangos profilio gylis, ratų balansavimo svareliai, oro slėgis padangose, rato pakeitimo tvarka;
1.2.1.2. stabdžiai: stabdžių skysčio rezervuaras, stabdžių bandymas stovint, stovėjimo stabdys, stabdžių stiprintuvo įtaka valdymui;
1.2.1.3. apšvietimas: įjungti šviesas, patikrinti apšvietimą;
1.2.1.4. signalizacijos (įspėjamieji) prietaisai: įspėjamojo garso signalo naudojimas, šviesų perjungimas, avarinės signalizacijos įjungimas;
1.2.1.5. vairo mechanizmas: vairo stiprintuvo įtaka valdymui, laisvoji eiga;
1.2.1.6. pakankamas matomumas: stiklų valytuvai, stiklų plovimas, stiklus džiovinantys ventiliatoriai, galinio stiklo šildymas;
1.2.1.7. skysčių lygis: tepalas, aušinimo skystis, stabdžių skystis, stiklo plovimo sistema;
1.2.1.8. akumuliatoriai: baterijos poliai, skysčio lygis;
1.2.1.9. generatoriaus dirželis: įtempimo patikrinimas, būklės patikrinimas;
1.2.2. nustatyti tinkamą sėdynės padėtį;
1.2.3. pareguliuoti galinio vaizdo veidrodėlius, saugos diržą ir atramą galvai, vairo rato padėtį;

2. Praktikos egzamino metu turi būti patikrinta, kaip egzaminuojamasis sugeba atlikti specialius važiavimo manevrus. Šie manevrai atliekami tam pritaikytoje specialioje aikštelėje ir (arba) kelyje:

2.2. B1 ir B kategorijų TP:
2.2.1. įsibėgėjimas (30–40 km/h greičiu) ir tikslus sustojimas nurodytoje vietoje (prieš „Stop“ liniją);
2.2.2. apsisukimas riboto pločio juostoje, naudojant atbulinę eigą;
2.2.3. TP pastatymas į laikino stovėjimo vietą atbuline eiga lygiagrečiai, statmenai arba įstrižai važiuojamosios dalies krašto, paliekant reikiamą tarpą tarp stovinčių TP (gairelių), ir išvažiavimas iš jos;
2.2.4. TP pastatymas į laikino stovėjimo vietą įkalnėje arba nuokalnėje ir išvažiavimas iš jos;
2.2.5. sustojimas ir pajudėjimas iš vietos įkalnėje;
2.2.6. važiavimas atbulomis su posūkiu į dešinę arba į kairę neišvažiuojant iš eismo juostos ribų;
 

3. Egzaminuotojas turi stebėti, ar egzaminuojamasis tinkamai naudojasi TP valdymo įtaisais, sugeba prisitaikyti prie eismo srauto, kelio ir oro sąlygų, pakankamai įvertina kitus eismo dalyvius ir suvokia įvairias eismo situacijas, laikosi Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (Žin., 2003, Nr. 7-263; 2008, Nr. 88-3530), reikalavimų:

3.1. važiavimas įkalnėse ir nuokalnėse: važiuoja saugiai, įjungia tinkamą pavarą, sustojęs pasirūpina, kad TP nepradėtų judėti savaime;
3.2. trajektorijos pasirinkimas: teisingai pasirenka eismo juostą, trajektoriją ir vietą eismo juostoje, laikosi trajektorijos, žvalgosi;
3.3. greitis: pasirenka konkrečiai eismo situacijai tinkamą greitį, neviršija leistino greičio, laikosi saugaus atstumo;
3.4. manevravimas eismo juostose, lenkimas: teisingai vertina eismo situaciją, kliūtis, matomumą lenkimo ruože, laikosi ženklinimo reikalavimų, laiku rodo signalus, teisingai atlieka manevrą, teisingai įsibėgėja, jungia pavaras, laikosi šoninio intervalo, grįžta į savo eismo juostą;
3.5. kitas elgesys: tinkamai elgiasi su labiausiai pažeidžiamais eismo dalyviais: vaikais, pėsčiaisiais, dviratininkais ir neįgaliaisiais, sugeba iš anksto nuspėti galimą pavojų, nekliudo ir nesukelia pavojaus kitiems eismo dalyviams, duoda kelią specialiosioms TP;
3.6. važiavimas per sankryžas: teisingai vertina eismo situaciją, teisingai priartėja, duoda kelią pirmenybę turintiems eismo dalyviams, sustoja, kai to reikalauja šviesoforo ar reguliuotojo signalas; įvertina pėsčiųjų ir dviratininkų veiksmus, apžvelgia situaciją sankryžoje, tinkamai išvažiuoja iš sankryžos;
3.7. posūkiai: laiku rodo signalus, vertina situaciją persirikiuodamas, teisingai persirikiuoja, pasirenka eismo juostą sukdamas.


Daugiau informacijos ČIA.

VAIRAVIMAS ESANT PLIKLEDŽIUI
 

     Apie tai, kad reikia pasikeisti padangas ir tinkamai parengti automobilį šaltajam metų laikotarpiui, jau žinote. Tačiau net ir tinkamai parengtas automobilis negarantuoja saugaus važiavimo. Slidžiuose žiemos keliuose kaip niekada svarbu vairavimo įgūdžiai. Juo labiau, kad važiavimo sąlygos gali keistis kasdien. Tereikia, kad pasnigtų ir keliais laipsniais atšiltų, o po to staiga pašaltų ir, atrodytų, gerai pažįstamas kelias pateiks naujų ir ne visada malonių staigmenų.

Kaip to išvengti?

      Reikia atsiminti keletą esminių elgesio žiemos keliuose taisyklių ir pasistengti pasipraktikuoti saugiose, tuščiose aikštelėse.
      Taigi, reiktų žinoti, kad esant didesniems šalčiams ledas tvirčiau „laiko automobilio padangą. Reikalas tas, kad tada po protektoriumi jis mažiau tirpsta. Būtent susidariusi drėgmės plėvelė lemia ledo slidumą.
     Nedygliuotą žieminę padangą geriausiai laiko šiurkštus ledas, prasčiau lygus, blogiausiai - kalnuotas kaip akmeninis grindinys. Žinoma, reikia nepamiršti, kad ir padangos ne viską gali. Kai kurie vairuotojai klaidingai mano, kad padangos su stambiu, „visureiginiu protektoriumi ant ledo geriausios. Šiuo atveju galima būtų padangas palyginti su batais. Turistiniai sunkūs batai dažnai nuvildavo savo šeimininkus ant apledijusių šaligatvių - lieta, lygi guma slydinėja į visas puses.
     Atminkite - ant slidžių paviršių geriausiai laikosi padangos su smulkiu, turtingu protektoriaus piešiniu. Ypač geros tokiu atveju elastingos radialinės padangos. Bet net jos neužtikrina didesnio kaip 0,15-0,2 sukibimo su ledu koeficiento. Kai normalų padangos riedėjimą pakeičia slydimas, sukibimo koeficientas gali dar labiau mažėti.
      Keista, tačiau ant lygaus ledo protektoriaus gylis nelabai ką keičia. Šiuo atveju svarbiau, kad padanga nebūtų visiškai „plika. Tokiu atveju ji nesugeba išstumti drėgmės plėvelės ir tiesiog plaukia, o sukibimas su keliu tampa lygus nuliui. Taip pat reiktų atsiminti, kad ant ledo nerekomenduotina įspaudus sankabą užblokuoti ratus stabdžiais. Ant lygaus ledo nesisukančiam ratui tas pats, į kurią pusę slysti - jeigu blokuojami nors ir priekiniai ratai, automobilis tampa nevaldomas.

Kaip visgi sustabdyti automobilį?

Pradėkime nuo to, kad žiemą greičio ribojimas tampa gyvybiškai svarbus. Jeigu jūsų automobilis plikledžiu važiuoja bent 60 km/val. greičiu, apie greitą sustojimą galite pamiršti. Įvertinus, kad rato sukibimo su keliu koeficientas bus 0,15, stabdymas tęsis net 94 metrus. Kam nors gali kilti klausimas - kodėl tada eismo įvykių dar yra palyginti mažai? Atsakymas paprastas - visai lygus ledas, daugelio mūsų laimė, pasitaiko labai retai. Dažniausia keliai žiemą barstomi arba yra pravažinėti, tad sustoti pavyksta greičiau. Kita vertus tiems, kurie ir žiemą stengiasi važinėti bent jau 100 km/val. greičiu, bet koks ledas bus lygus. Tai reiktų įvertinti ypač tiems, kuriems keliuose tenka susidurti su tokiais „Šumacheriais.

Taisyklės ir dar kartą taisyklės...

     Tyrimais nustatyta, kad padangos su keliu geriausiai sukimba riedėjimo perėjimo į slydimą akimirką. Tai tinka ir ledui. Tikras vairavimo asas, žaisdamas stabdžiais, sugeba išlaikyti automobilį ties slydimo riba, taip pasiekdamas efektyviausią stabdymą. Jeigu stabdžių pamina bus tiesiog grubiai maigoma, stabdymo kelias pailgės, nes tam tikrais momentais stabdymo apskritai nebus. Visgi kalbant apie ledą, net toks būdas geresnis ir patikimesnis, negu dėl nuo stabdžio nenuimamos kojos užsiblokavę ratai.

Kodėl?

     Slystantis ratas nevaldomas ir neklauso vairo. Jeigu jūs stabdote su pertrūkiais, nors trumpam atleisdami stabdžio paminą, ratai pradeda normaliai suktis ir automobilis tampa valdomas.
     Beje, jeigu stabdymą su pertrūkiais atlieka tikras kelių meistras, važiuojantieji iš paskos šito gali ir nepastebėti - automobilio stop signalai degs nuolat. Reikalas tas, kad vairuotojas labai aktyviai dirba su pamina ties slydimo ir ratų užsiblokavimo riba. Stabdžiai visą laiką lieka šiek tiek nuspausti ir tai veikia labai efektyviai.
     Kas bus, jei bus stabdoma varikliu, neišjungsi degimo ir pavaros? Nuėmus koją nuo akceleratoriaus paminos, jei automobilis lengvas arba variklis galingas, varančiųjų ratų sukimasis sumažėja labai staigiai ir taip sukuriama papildoma stabdymo jėga.
     Tokiu atveju varantieji ratai pradeda po truputį prasisukti, nes maksimali stabdymo jėga, esant tokioms sąlygoms, padangos ir kelio kontakto vietoje viršyta. Ir visai nesvarbu, kas šią jėgą sukuria - variklis ar stabdžiai. Paaiškėja, kad tokiu atveju varančiųjų ratų stabdymas tiek varikliu, tiek ir stabdžiais vienodai efektyvus arba visiškai neefektyvus, jei automobilis stabdomas ant ledo. Tai galioja ir keturiais ratais varomiems automobiliams, nes stabdymo kelią lemia tik ledo ir padangų savybės.
    Kodėl stabdant ant ledo rekomenduojama tai daryti varikliu? Todėl, kad užsiblokavęs ratas ant ledo tampa nevaldomas. Jeigu jis bent minimaliai sukasi, net ir su praslydimu, automobilis dar lieka nors šiek tiek valdomas ir klauso vairo.

Dygliuotos padangos

     Diskusijos apie dygliuotas padangas netyla jau kelerius metus. Šiuo metu jas galima naudoti, tačiau stebuklų tikėtis nevertėtų. Dygliai tikrai pasiteisina tada, kai jie gali susmigti į kelio paviršių. Dažniausiai tai būna tada, kai speigas nedidelis, o kelio paviršius tik lengvai apledėjęs. Jeigu laikosi rimti šalčiai, ledas sutvirtėja ir dygliai, ypač jeigu jie ne pirmo naujumo, susmigti į kelio paviršių nebegali.
Į žiemos pabaigą, kai keliai, dažniausiai, jau būna nuvalyti, o jums tenka važinėti sušalusiu asfaltu, arba, tai dar blogiau, akmenimis grįstu grindiniu, dygliai gali turėti neigiamą efektą, nes tokiu atveju mažėja padangos sukibimas su keliu. Plienas per akmenis slysta gerokai smarkiau už gumą.
      Net ant to paties ledo dygliuotos padangos, priklausomai nuo to, ar automobilis greitėja, ar stabdo, gali elgtis skirtingai. Pirmu atveju besisukantis ratas ištaško sukapoto ledo gabaliukus, gerai išsivalo ir taip užtikrina reikiamą sukibimą su kelio danga.
    Antru atveju, ypač jeigu vairuotojas laiko nuspaudęs stabdį iki dugno, ratai gali užsiblokuoti ir kontakto su keliu vietose susidarys sukapoto ledo sankaupos, kuriuo automobilis slys dar smarkiau. Kiekvieną žiemą fiksuojamos avarijos, kurias sukėlė būtent tokios klaidos.
     Taigi, net jei automobilį tinkamai pasiruošėte žiemai ir „apmovėte žieminėmis padangomis, išvažiuodami į kelią atminkite, kad visa tai nepadės, jei patys skubėsite ir nesilaikysite tinkamo greičio ar saugaus atstumo. Būtent šie veiksniai turi daugiausia įtakos saugumui keliuose žiemą.

Parengta pagal užsienio spaudą iš Autoreviu.lt